Diena, kai Aukščiausiasis nusižemina
Devintinės – Švenčiausioji Kristaus Kūno Ir Kraujo šventė – diena, kai ypatingu būdu sugrįžtame į Paskutinės vakarienės menę, apmąstydami mūsų Išganytojo žodžius: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje.“ [...] Ir, paėmęs duonos, Jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano Kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Evangelijų pasakojimai).
Paskutinės vakarienės metu, prieš sugrįžtant pas Tėvą, tą naktį, kurią buvo išduotas, Jėzus savo mylimai Sužadėtinei Bažnyčiai šitaip patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą (KBK mokymas).
„Per Paskutinę vakarienę Jėzus paaukojo save; ant kryžiaus jis buvo paaukotas kitų“ (šventasis Efremas Siras († 373).
Tapdamas visų tarnu ir mylėdamas mus iki galo, iki kryžiaus mirties, Jėzus įkūnijo Senosios Sandoros pranašų viltį, kad lauktasis Gelbėtojas išgydys žmoniją savo žaizdomis.
Švęsdama Eucharistiją, Bažnyčia kaskart prisimena Išganytojo pažadą ir žvelgia į Tą, „kuris ateis“ (Apr 1, 4). Savo maldoje ji kviečia Jį ateiti: „Marana tha“ (1 Kor 16, 22), „Ateik, Viešpatie Jėzau“ (Apr 22, 20).
Per visus amžius ieškojęs kelių į žmogaus širdį, pamilęs šią žemę ir jos gyventojus. Ėjęs į tremtį, į vergiją, į dykumą, kad guostų ir stiprintų savo tautą. Jis tapo mūsų Broliu ir, gelbėdamas mus, atidavė savo gyvybę ant kryžiaus.
Reikėjo mūsų sergančiai prigimčiai gydytojo, o parpuolusiam žmogui to, kuris jį prikeltų. Reikalingas buvo gyvenimo davėjas gyvenimą praradusiajam. Reikėjo, kad kas nors į gera vestų tą, kuriam ryšys su geru buvo išplėštas. Ilgėjosi ateinančios šviesos tamsos apsuptieji. Reikalavo gelbėtojo belaisviai, išvaduotojo surištieji, išlaisvintojo vergų jungo prispaustieji (Grigalius Nysietis, Didžioji katechezė 14).
Per Devintines Dievas vėl kaip anuomet Palestinoje su dvylika, šiandien su mumis savo vaikais, pasivaikščioti išeina duobėtais mūsų miestų, kaimų ir širdžių keliais, iš arčiau pažvelgti į mūsų veidus ir gyvenimus.
Daugiau nuotraukų galite pamatyti foto galerijoje. http://kybartai.lt/index.php?option=com_morfeoshow&task=view&gallery=19&Itemid=38
Nuotraukos Juozo Lukoševičiaus.
