Kybartuose vyko popietė su Egle Juodvalke
Eglė Juodvalkė – poetė, žurnalistė, rašytoja, keturių poezijos leidinių ir autobiografinės knygos autorė, ilgametė radijo „Laisvoji Europa“ bendradarbė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, šiuo metu rengianti poezijos knygą laisvės kovotojams pagerbti.
Birželio 6 d. 13.00 val. Kybartuose, Eucharistinio Išganytojo parapijos salėje, įvyko šiltas ir jaukus susitikimas su poete, žurnaliste, rašytoja, keturių poezijos leidinių ir autobiografinės knygos autore, ilgamete radijo „Laisvoji Europa“ bendradarbe Egle Juodvalke.
Popietę vedė pasaulio kybartiečių draugijos narys Leonas Narbutis. Skaitytojams siūlome kelias šio susitikimo akimirkas.
Esi dviejų kultūrų žmogus. Gimusi, augusi ir subrendusi JAV, bet savo šaknis įleidai Lietuvoje tuomet, kai Nepriklausoma Lietuva buvo tik svajonėse. Kodėl pasirinkai tokį gyvenimo būdą?
Nežinau, ar jį pasirinkau, ar jis mane parinko. Žinau tik viena – esu lietuvė, augau kaip lietuvė, nors gimiau ir užaugau ne savame krašte, o Amerikoje. Nieko nepadarysi, tokia buvo lemtis, bet ji nenulėmė, kas aš esu.
Kokia kalba buvo parašytas pirmasis eilėraštis?
Lietuviškai. Jis buvo rimuotas, ko dabar nedarau, ir išspausdintas „Ateities” žurnale. Tada man buvo 15 ar 16 metų.
Kuria kalba lengviau kurti, lietuvių ar anglų?
Nėra jokio skirtumo. Mano eilėraščiai prakalba neužprogramuota kalba, kartais angliškai, dažniausiai lietuviškai, bet yra buvę ir graikiškai. Kalbos ir rašymo procesas vyksta gal iš dalies aplinkos paveiktas ar erdvės, kurioje esu. Jei bendrauju su lietuviais, sakykim, Santaros suvažiavime ir išklausau kokias tris dienas paskaitų, tai tada rašau eilėraščius lietuviškai. Universitete rašydavau daugiausia angliškai. Bet angliškai parašyti eilėraščiai yra jau kitokie, nes skiriasi savo forma ir struktūra, o rašant lietuviškai, jau kas kita, kartais turiu ir suturėti save, kad nesileisčiau į lankas.
Čikagos universitete baigei slavistiką. Kodėl pasirinkai tą, o ne kitą filologijos šaką?
Nes tik Slavistikos fakultete galėjau studijuoti lietuvių kalbą. Tuo metu ją dėstė kalbininkas lituanistas Petras Jonikas. Atskirai nuo studijų Slavistikos fakultete tame pačiame universitete pradėjau mokytis vaidybos, bet tai dariau be universitetinės įskaitos, tik savo malonumui.
Tai iš kur teatro gija Tavo gyvenime, atsimenu, kad jaunystėje dalyvavai teatro saviveikloje?
Gal iš šeimos, o gal ir iš tetų, nors nei tėtis, nei mama nedalyvavo jokioje teatro veikloje, bet mama labai mėgo baletą, operą ir teatrą. Esu dėkinga savo mokytojui Zigmui Moliejui, kuris supažindino mane su elementariausiais sceniniais įgūdžiais – kaip reikia eilėraštį deklamuoti, o ne „dainuoti”. Nebeprisimenu, kada pirmą kartą atlikau vaidmenį, bet gerai prisimenu pirmąjį spektaklį, į kurį tėvai mane nusivedė. Tai buvo „Karalaitė teisutė”, neužmirštama diena mano gyvenime, nes jau nuo pat mažens jutau trauką teatrui ir scenai. O jie mane vesdavo į visus renginius, žinoma, tik lietuviškus, nes nei tėtis, nei mama neidavo į amerikietiškus spektaklius. Kai paaugau ir pradėjau dalyvauti teatro saviveikloje, nutariau, kad ir ateityje noriu dirbti teatre. Apsigynusi bakalaurą Čikagos universitete, išvažiavau studijuoti teatro į Pietų Ilinojaus universitetą, nes tai buvo vienintelė vieta Amerikoje, kurioje tuo metu buvo galima ne tik studijuoti, bet ir įsigyti lietuvių, latvių ar estų teatro magistrą pas profesorių Alfredą Straumanį.
Tai kodėl iškeitei rampos šviesą į radijo mikrofoną?
Prasidėjus vasaros atostogoms, profesoriaus dėka gavau pasiūlymą dvi savaites padirbėti „Laisvosios Europos radijuje“ (RFE), Niujorko skyriuje. O kvietimą profesorius gavo iš rašytojo Algirdo Landsbergio, kuris tuo metu ten dirbo. Nesvarbu, kad buvo tik dviejų savaičių vasaros darbas, bet kas nenorėtų praleisti dvi savaites Niujorke, tame mieste, kur visas teatras klesti, o aš ten nuvažiavusi galėsiu juo gerėtis. Važiuodama į Niujorką sau sakiau – kas bus, kas nebus su lietuviais, bet, brolyti, ten – teatras, ten – mano svajonės, ir pajutau tuomet savyje visapusišką meilę teatrui. Ir, žinoma, kaip dažnai gyvenime būna, atsitiktinai gavau pasiūlymą iš RFE ir turėjau pasirinkti: arba dirbti „Laisvosios Europos radijui“, užmiršti Niujorką ir teatrą, arba atsisakyti ilgai puoselėtos minties, kad aš kada nors padėsiu Lietuvai. Suprantu, tai skamba labai naiviai, ir kai kas gali pasišaipyti iš tokių mano minčių, bet iš tiesų taip buvo.
Kaip nutiko, kad gavai pasiūlymą įsidarbinti RFE?
Tai buvo 1973-ieji, man tada buvo 23 metai. Kaip jau minėjau, pirmoji pažintis su „Laisvąja Europa“ buvo dvi savaitės Niujorke. Taip susiklostė, kad tuo metu Aušra ir Jonas Jurašai turėjo atvykti į Niujorką ir ten įsidarbinti, bet jų dokumentai įstrigo biurokratiniuose labirintuose ir laikinai reikėjo žmogaus. Tuo žmogumi tapau aš. Norėdama toliau dirbti radijuje, parašiau laišką tuometiniam RFE direktoriui Juozui Laučkai į jų centrą Miunchene, ieškodama galimybės įsidarbinti ten, bet gavau neigiamą atsakymą, nes tuo metu nebuvo žadama lietuvių skyriuje steigti naujų etatų. Pasilikau Niujorke, kol Jurašų reikalai susitvarkė, ir grįžau į universitetą tolesnėms studijoms.
Kai man pranešė, kad yra darbas, net nedvejodama mečiau studijas ir išsikėliau į Miuncheną. Kai tėvai sužinojo, kad iškeičiau studijas į Miuncheną, mama sunerimo, kaip aš tokia jauna mergaitė gyvensiu viena tarp svetimų, o tėvas pasakė: „Dirbsi Lietuvai, gerai”. Rimtai pagalvojus, viskas gali skambėti labai patetiškai, bet aš to nejaučiau ir taip negalvojau. Tuomet mąsčiau, kad toks mano gyvenimas, tam jis yra, aš ten važiuoju, ir nė nesvarsčiau, kiek tas darbas bus Lietuvai ir kiek Amerikai. Iš tiesų Amerika man mokėjo už darbą Lietuvai. O kaip buvo gerai.
RFE išdirbai beveik du dešimtmečius, o per tą laiką Lietuva tapo nepriklausoma.
Taip, laikai pasikeitė, ir aš sau pasakiau, kad dabar atėjo laikas apsispręsti, nes RFE centras iš Miuncheno buvo keliamas į Prahą. Dirbdama Miunchene jaučiau, kad dirbau Nepriklausomybei, nors tiesioginio poveikio ją atkuriant ir neturėjau, bet netiesiogiai jaučiau, kad mano indėlis ten irgi yra. Jei važiuočiau į Čekiją, tai man atrodė, kad ten važiuočiau ne dėl Lietuvos, bet tik dėl pinigo, o šito aš tikrai nenorėjau. Toks gyvenimo būdas man būtų buvęs svetimas. Pagalvojau ir apie savo tėvus, kurie jau buvo sulaukę garbaus amžiaus.
Iš Miuncheno grįžai į Čikagą, kurioje negyvenai tiek metų. Kas toliau?
Suprask, staiga man atsivėrė Lietuva ir pradėjau gyventi tuo, ko aš neturėjau visus tuos dvidešimt metų. Aš negalėjau lankyti Lietuvos, negalėjau dalyvauti jos veikloje, jos gyvenime. Aš galėjau prie to prisidėti tik savo darbu, bet tai ir viskas. O dabar atsidarė durys ir išgirdau: labas, čia Lietuva.
Ar teisingai Tave supratau? Pirmiau Tu gyvenai Lietuva, o paskui Lietuvoje?
Bet kad aš negyvenau Lietuvoje, nors, kalbant netiesiogine prasme, tai taip. Iš Čikagos į Lietuvą pradėjau važinėti du kartus per metus. Kartais viešėdavau po mėnesį ir pusantro, o vieną kartą, prisimenu, išbuvau net 2 mėnesius.
Atvažiavai į Lietuvą tik dėl to, kad galėtum dalyvauti „Poezijos pavasaryje”.
Taip, pirmą kartą „Poezijos pavasaryje“ dalyvavau 2007 metais ir šiemet vėl mane pakvietė. Labai džiaugiuosi, nes kaskart pamatau vis gražesnę, vis naujesnę Lietuvą, o svarbiausia – aplankau vietas, kuriose dar niekada neteko būti. Pavyzdžiui, šiemet skaičiau eilėraščius Dieveniškėse, o ir Kybartuose lankausi pirmą kartą. Tema, kuri, mano galva, yra tiesiog unikali tautos istorijoje – pokario partizanų kova miškuose. Taip, jų buvo visokių, taip, istorikai dar ilgai galės tyrinėti šią pasipriešinimo kovą visokiausiais aspektais, tačiau man ši tema – pati svarbiausia ir įdomiausia kaip lietuvei ir kaip poetei. Jauni, patys sąžiningiausi, patys šviesiausi jaunuoliai išėjo į miškus, iš anksto žinodami neišvengiamą baigtį. Juk prieš tokią galingą sovietų naikinimo mašiną stojo mažutės šalies beveik beginkliai kovotojai. Tuo jie ir yra ypatingi – jie buvo drąsūs ir stojo į nelygią kovą prieš neteisybę. Bandau eilėraščiuose išsakyti tą vidinį jų apsisprendimo, pasiaukojimo jausmą.
Dėkoju už nepaprastai jautriai eilėraščiuose įamžintą lietuvio partizano paveikslą ir tikimės naujo poezijos leidinėlio. Iki malonių susitikimų vėl Lietuvoje.
Nuotraukos Juozo Lukoševičiaus
